Ar mums reikalinga krašto apsauga?

Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbos apie tai, kad mums esą nereikalinga kariuomenė. Paprastai yra argumentuojama tuo, jog mes jau esame NATO sudėtyje, tad jau viskas ramu. Kita dalis visuomenės, akivaizdžiai veikiama Rusijos informacinės propagandos kanalų, laiko NATO agresyviu kariniu bloku. Kiek blaiviau mąstantis žmogus numotų ranka ir pasakytų, jog tai tamsuolių paistymai, tačiau į tokį požiūrį, mano manymu, reikėtų pažvelgti kiek atidžiau ir pasistengti jį paneigti.

Visų pirma kalbant apie kariuomenės reikalingumą geriausia būtų prisiminti dar Napoleono Bonaparto išsakytą mintį – „jeigu valstybė atsisako maitinti savo kariuomenę, ji turės maitinti svetimą“. Kita vertus, tai, kad mūsų valstybė yra NATO aljanso narė, dar nereiškia, jog patys neturime rūpintis savo saugumu. Jei nesirūpinsime savimi, tai ir aljanso partnerės vargu ar sugebės padėti. Senovės Atėnuose, Atėnų polio klestėjimo laikotarpiu, karta atėjusi po Periklio jau nebesuprato būtinumo mankštintis ar ruoštis karui. Jie mastė daugmaž taip: kam rengtis karui, jeigu jo galbūt nebus? Dėl tokios mąstysenos atėniečiams teko sumokėti didelę kainą ir galiausiai atvedė prie lemtingo pralaimėjimo Peloponeso kare prieš Spartą… Tad apsimetinėti, kad Lietuvai nėra jokių grėsmių, švelniai tariant, naivu.

Toliau remiantis senovės graikų pavyzdžiais, galima teigti, kad jei tauta nepasiryžusi kovoti dėl savo laisvės, ji tos laisvės nėra verta. Anot Aristotelio, žmogus su vergo sąmone yra vertas vergo dalios. Lietuvos istorija rodo, jog mes visada kovojome dėl savo laisvės ir negailėjome tam aukų. Tad kas atsitiko? Nejaugi pavargome nuo laisvės? Nemanau. Tiesiog tam tikros žiniasklaidos priemonės krašto apsaugą kryptingai pristato neigiamai, neva, geriau šalies gynybai skirtus pinigus panaudoti socialinėms reikmėms. Tokios kalbos paprastiems Lietuvos piliečiams, kurie menkai susiduria su krašto apsaugos svarbos klausimu, yra labai paveikios. Kita vertus reikia suprasti, kad nepasirūpinant savo šalies saugumu, negali būti jokios kalbos apie kokią nors socialinę gerovę. Tai yra istoriškai ne kartą įrodytas faktas.

Jau girdžiu kritikų balsus apie tai, kad mes galime rūpintis savo krašto saugumu, bet kam mums siųsti savo karius į Afganistaną? Atsakau. Visų pirma įstodami į aljansą mes prisiėmėme tam tikrus įsipareigojimus kitų narių atžvilgiu. Mainais už palyginti nebrangų indėlį į misiją Afganistane, gauname oro erdvės policijos misiją iš NATO šalių partnerių. Reikia pabrėžti, kad oro erdvės apsauga yra nepigus malonumas ir vienai Lietuvai, su jos ekonominėmis galimybėmis, tikrai neįkandamas.

O tiems, kurie skleidžia dezinformaciją apie tai, kad NATO yra, neva, agresyvus karinis blokas, duoti atsaką užtenka vos šiek tiek pasidomėjus aljanso istorija. Visose valstybėse, kurios įstojo į NATO įsitvirtino stabilumas. Ši organizacija padėjo sukurti gerokai daugiau saugumo tiek šiaurės Atlanto regione, tiek ir kitose pasaulio dalyse. Galima paminėti tai, jog aljanso dėka buvo stabilizuoti Graikijos ir Turkijos santykiai, Vakarų Europa išgelbėta nuo komunistinės Rusijos agresijos, užtikrintas stabilumas Adrijos jūros regione ir visame Balkanų pusiasalyje. Be to, aljansas nėra išprovokavęs ar bent bandęs provokuoti kokį nors karinį konfliktą – visiškai skirtingai negu kai kurios „draugiškos“ valstybės.

Grįžtant prie mūsų krašto apsaugos galima teigti, jog Lietuvai ne tik nereikia mažinti kariuomenės, bet, priešingai, didinti jos pajėgumus. Po šauktinių prievolės atsisakymo yra pastebimas žymus eilinių kareivių stygius. Be to, mums būtina galų gale pradėti skirti krašto apsaugai dar prieš stojimą į NATO pasižadėtus 2% šalies BVP, užbaigti kariuomenės pertvarką, užtikrinti pakankamą jos aprūpinimą, tinkamą sukomplektavimą ir tik tada mes galėsime kalbėti apie išties saugią Lietuvą.

Autorius: Laurynas PELURITIS

map klaipeda telsiai taurages marijampoles alytus kaunas vilnius vilnius panevezys
facebook rss
nato