Quo vadis, Ukraina

Norint pradėti kalbą apie Ukrainą, jos dabartinę padėtį ir tai, kur link ši valstybė eina, reikia apžvelgti nemaža aspektų: geopolitinę padėtį, istorinę patirtį ir pan.

2004–2005 metais stulbinantys vaizdai iš Ukrainos apskriejo visą pasaulį. Bene ryškiausiai įsiminė oranžinės spalvos drabužius dėvinčių minių protestai dėl rinkimų klastojimo ir randų subjaurotas apnuodyto opozicijos kandidato, dabartinio Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos veidas.

Tai, ką Lietuva patyrė 1989–1990 m. per vadinamąją dainuojančiąją revoliuciją, Ukraina patyrė tik visai neseniai – 2004–2005 metų sandūroje – per oranžinę revoliuciją, – t. y. tikrąjį išsilaisvinimą. Kyla natūralus klausimas, kaip gali valstybė, kuri paskelbė nepriklausomybę 1991 m. rugpjūčio 24 d., tapti laisva tik 2005 metais. Atsakymas būtų paprastas – rinkimų į valdžios institucijas istorija ir rinkimų rezultatų klastojimas. Kitaip nei Lietuvoje, kur Sąjūdžio deleguoti kandidatai dalyvavo rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą ir juos laimėję atvedė Lietuvą į nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., Ukrainoje Ruchas (Ukrainos išsilaisvinimo sąjūdis) nedalyvavo rinkimuose ir išrinktieji į Aukščiausiąją Radą komunistai šalį valdė iki 1994 metų. Per tą laiką Ruchas suskilo arba buvo suskaldytas į keletą partijų ir šiam išsilaisvinimo judėjimui priklausantys asmenys vėlesniuose rinkimuose dalyvavo nesėkmingai. Nepriklausomos Ukrainos pirmieji Prezidentai – Leonidas Kravčiukas ir Leonidas Kučma buvo sovietinės nomenklatūros atstovai, nedaug tesirūpinę suvereniteto įtvirtinimu, bet labiau žiūrėję asmeninės ir savo aplinkos gerovės. Be abejonės, atskleisti 2004 metų Ukrainos Prezidento rinkimų rezultatų klastojimo faktai, paviešinti Ukrainos saugumiečio M. Melnyčenkos įrašai apie ankstesnių rinkimų rezultatų klastojimą pagrindžia oranžinės revoliucijos lyderio V. Juščenkos teiginius, kad suverenitetas iš tautos buvo pavogtas per nešvarius rinkimus. Vis dėlto 2004-aisiais klastojimus atskleisti opozicija jau buvo pasiruošusi, ir gauti Viktoro Janukovičiaus rinkimų štabo telefoninių pokalbių įrašai patvirtino neįtikėtino masto apgaulę, o tada prasidėjo… oranžinė revoliucija.

Galutiniai Ukrainos Prezidento rinkimų rezultatai, kai antrajame rinkimų ture 2004 m. gruodžio 26 d. V. Juščenka surinko 51,99 %, o jo artimiausias konkurentas V. Janukovičius (Regionų partija) – 44.20 % balsų, kaip niekada akivaizdžiai pademonstravo tikrąjį visuomenės požiūrį į Ukrainos ateitį ir valstybės politikos pagrindinę kryptį.

Artėjantys nauji prezidento rinkimai jau visai čia pat – 2010 m. sausio 17 d. – belieka tik spėlioti, ar 2004 metais pasirinkta kryptis bus išlaikyta, ar bus pakeista priešinga kryptimi. Šiame istoriniame etape Ukraina paprasčiausiai neturi trečiojo kelio, nes visuomenės politinė sekuliarizacija jau tiek pažengusi dviem pagrindinėmis kryptimis – rytų arba vakarų, kad trečiajai tiesiog neatsiranda erdvės plėtotis. Norėtųsi, kad Ukrainos valstybėje vykstantys politinių lyderių ir politinių jėgų vidiniai „pasistumdymai“ dėl valdžios neįstumtų visą didelę šalį į jau gerai iš istorijos žinomą blaškymosi įvairiomis (daugiausia dviem) kryptimis situaciją. Jei to pavyks išvengti per artimiausią dešimtmetį ir Ukraina liks ištikima tik prieš 4 metus pasirinktai vakarų krypčiai bei su tuo susijusiomis vidinėmis reformomis, tai jos narystė ES ir NATO būtų įgyvendinta.

Mėginimas suprasti dabartinius įvykius šioje kunkuliuojančioje ir neramioje žemėje turi prasidėti nuo žvilgsnio į dramatišką Ukrainos istoriją. Ukrainos strateginė padėtis tarp Rusijos ir Vakarų, ryškus šalies kultūrinis regionalizmas ir atgrasus posovietinės politikos veidas yra įsišakniję sudėtingoje šios valstybės praeityje. Tai šalis, kurioje jau seniai kertasi strateginiai Rusijos ir Vakarų interesai. Beje, kalbant apie interesų sankirtą, būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos išskirtinę poziciją geopolitiniame Ukrainos kontekste. Nors Lietuva ir neturi tiesioginės sienos nei sausuma, nei jūra su Ukraina, tačiau mūsų sostinė Vilnius yra arčiausia iš kitų ES ir NATO valstybių sostinių Ukrainos sostinei Kijevui! Nuo Vilniaus iki Kijevo yra tik 589 km, tuo tarpu nuo Ukrainos sostinės iki Varšuvos – 693 km, Bukarešto – 746 km., Budapešto – 901 km., Bratislavos – 1004 km…

Lietuvos – Ukrainos santykių raidos ištakos siekia viduramžių Europoje diplomatija garsėjusio Lietuvos valdovo Didžiojo kunigaikščio Gedimino laikus, kai 1330 m. Galičo karalius Jurijus vedė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino dukterį. Sėkmingai kilmingųjų santuokų pagrindu vykdę rytų ir pietų slavų žemių prijungimą prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės lietuviai ukrainiečiams buvę „geriausi užkariautojai“. Kai jie prijungė Rytų slavų žemes, nesunaikino vietos politinio elito, visuomenės struktūros, įstatymų, religijos ir kalbos. Būtent ukrainiečių tautos arba nacijos formavimuisi Lietuva turėjo ypatingą reikšmę. Tais laikais žodžių junginys U kraini (priekraštis arba pakraštys) buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, išsiplėtusios iki Juodosios jūros, pakraštinių, pasienio srities žemių pavadinimas, kuris dabar žymi tose žemėse susikūrusią savarankišką valstybę. Kijevas buvo tuometinės Lietuvos valstybės pietiniais vartais. Tik dėl LDK įtakos suskilo rytų slavų etnosas ir susiformavo ukrainiečių tauta, kuri, kaip matome iš dabartinės tautų raidos, nebesusijungė su Rusija.

Anot Lietuvos istorikų, LDK paveldas Ukrainoje – lietuvių įdiegta privati žemės nuosavybė, vakarietiška kultūra. Lietuvos istoriko Edvardo Gudavičiaus nuomone, Ukraina savo nacionalinį savitumą įgavo ir išsiskyrė iš kitų Kijevo Rusios slavų būdama LDK. Iki Liublino unijos santykiai tarp lietuvių ir ukrainiečių pasižymėjo tolerancija, tarpusavio karų nebūta. Ukrainiečiams patekus Lenkijos priklausomybėn, prasidėjo kazokų maištai. 1655 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje Vilnių užėmė priešai – Maskvos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė ir Ukrainos kazokų pulkai, vadovaujami Piotro Zolotarenkos. Matyt, kaip atpildas už Lietuvos kariuomenės dalinių dalyvavimą Lenkijos kariuomenei malšinant kazokų sukilimus Ukrainoje, Vilniaus Viršutinė ir Žemutinė pilys, Valdovų rūmai, didelė miesto dalis visiškai sugriaunami, beveik visi nespėję pasitraukti gyventojai išžudomi. Tai bene vienintelė tamsi dėmė abiejų tautų santykiuose, inspiruota, beje, ukrainiečių nacionalinio išsivadavimo iš lenkų (o ne lietuvių) valdžios.

Vilniuje 1829–1830 m. gyveno dar labai jaunas didysis ukrainiečių dainius Tarasas Ševčenka (g. 1814 m.). Tarpukario Lietuvoje veikė Mykolo Biržiškos vadovaujama Lietuvių-ukrainiečių draugija, kuri informavo Lietuvą apie Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo pastangas, Kaune rezidavo ukrainų pogrindinių karinių organizacijų Lenkijos valdomose Vakarų Ukrainos žemėse atstovas I. Reviukas Bartovichas. Neblogai sutarė lietuviai bei ukrainai ir buvusioje SSRS, taip pat bendrauta tarp diasporų užsieniuose. Ypač abiejų tautų solidarumas pasireiškė tautinio atgimimo metais (1985–1990).

Gaila, bet dabartinės Ukrainos istoriografijoje būtent šie aptarti istoriniai aspektai yra praktiškai ištrinti ir nagrinėjant Ukrainos valstybės kūrimąsi oficialiai pateikiamuose šaltiniuose neatsispindi.

Ukraina šiandien

Ukrainos gyventojų skaičius 2008 metais siekė 46 372 700. Etninė sudėtis: ukrainų – 77,8 %, rusų – 17,3 %, kitų tautybių – 4,9 % (2001 m. duomenys). Valstybinė kalba – ukrainų. Valdymo forma – pusiau prezidentinė, pusiau parlamentinė respublika. Sostinė – Kijevas. Nepriklausomybės diena Ukrainoje švenčiama rugpjūčio 24-ąją. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, Ukrainoje gyveno 7207 lietuviai. Ukrainos Lietuvių bendruomenės pirmininkė – Džiulija Fedirkienė.

Ukrainos valdžios požiūris ir į NATO ir į ES plėtrą teigiamas, tačiau apklausos rodo, kad referendumo (jei toks būtų organizuojamas) dėl narystės NATO rezultatai būtų neigiami (paskutiniais duomenimis, tik 33–35 % pasisakytų už Ukrainos narystę NATO). Jei kalbėsime apie alternatyvą – Ukrainos priklausomybę Rusijos įtakos zonai, tai toks Ukrainos vystymosi scenarijus yra pakankamai realus. Nors pagal etninę sudėtį ukrainiečiai sudaro daugumą, bet Rusijos atžvilgiu palankiai nusiteikę daugiau kaip 40 % Ukrainos gyventojų. Tai daugiausiai susiję su istoriniais, politiniais, ekonominiais, teritoriniais, kalbiniais, informaciniais ir kitais veiksniais.

Zbigniewas Brzezinskis, buvęs JAV prezidento Jimmy Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, dar 1995 m. – prieš 15 metų! – žurnale Forreign Affairs pasiūlė Europai „planą“ (A Plan for Europe: How to Expand NATO?): „Ukraina geopolitiniu požiūriu yra tokia svarbi valstybė, kad jos priėmimas ar nepriėmimas į NATO iš esmės yra klausimas, ar pasiseks Rusiją sulaikyti tarp jos pačios sienų?“ Naivu būtų manyti, kad pati Ukraina nesuvokia savo strateginės svarbos, ir tikėtis, kad jos politikai tuo nebus linkę naudotis.

Lietuvos valstybės interesas – kažkada vienai valstybei, besidriekusiai nuo Baltijos iki Juodosios jūros, priklausiusias dalis: Lietuvą ir Ukrainą (nors ir skiriamą trečiosios valstybės – Baltarusijos) vėl sujungti transnacionalinių valstybių sąjungų (ES ir NATO) pagrindu. Šia intencija Lietuvos nevyriausybinė organizacija Atlanto sutarties Lietuvos bendrija (LATA) š. m. gruodžio 2–3 d. LR Seime organizavo konferenciją „NATO nuo Bukarešto iki Lisabonos: naujoji strateginė koncepcija ir Ukrainos narystės perspektyvos“. Konferencijoje dalyvavo Donecko Universiteto Tarptautinio saugumo ir euroatlantinės integracijos tyrimų ir informacijos centro atstovai, su LATA įgyvendinę projektą „Informacinis turas Donecke“. Per šį turą ir konfernciją Seime buvo diskutuota apie Ukrainos užsienio politiką, NATO transformaciją, Baltijos valstybių integracijos patirtį, sunkumus, su kuriais susiduria Ukraina, siekdama narystės NATO.

Autorius: Audrius SKAISTYS

map klaipeda telsiai taurages marijampoles alytus kaunas vilnius vilnius panevezys
facebook rss
nato